JERUZALĖ          

Žinomas posakis teigia: „Yra dešimt grožio matų – devyni iš jų yra Jeruzalėje... Kas nematė Jeruzalės, tas niekada nematė gražaus miesto”. Jeruzalė, vienas seniausių pasaulio miestų, atspindi ne tik Europos tautų, krikščionybės ir islamo istoriją, bet ir visos žmonijos istoriją. Čia, senamiestyje, kaip reta kuriam nors žemės kampelyje, jaučiama kažkas tokio, kas sunkiai gali būti perduota žodžiais – tam tikra nepakartojama pasaulio tūkstantmetės istorijos realumo atmosfera. Kristaus kapo bazilika, Kančių kelias (Via dolorosa), Raudų siena, mečetė El Aksa... O senamiesčio rytuose kyla Alyvų kalnas su Getsemanės sodu, nuo kurio viršūnės atsiveria nuostabi visos Jeruzalės panorama. Apie Jeruzalę galima pasakoti labai ilgai. Tačiau geriausia viena kartą pabūvėti ir pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Senasis miestas
Bet koks kelias į Jeruzalę, kokį bepasirinktumėte, atves Jus į šį miestą pagal piligrimų pėdsakus, nes jie keliauja čia daugiau kaip tūkstantį metų. Virš kalnų iškylanti karaliaus Dovydo sostinė – buvo, yra ir visada bus pačiu švenčiausiu miestu visiems pasaulio žydams. Tais metais, kuomet valdžia mieste priklausė žydams, jis visuomet buvo šalies sostine. Net ir tremties metu miestas visuomet buvo žydams Tėvynės simboliu, ir tai jie kartojo savo maldose. Žydų kvartalas, esantis miesto pietryčiuose, praeityje buvo žydų gyvenimo Jeruzalėje centru. Antrosios Šventyklos laikotarpiu čia buvo Viršutinis miestas, kuriame gyveno aukštuomenė. Šiandien šioje teritorijoje gyvena apie 6,5 tūkstančio žydų. Tai labai pasiturinčios religinės šeimos, ortodoksalaus judaizmo rėmėjai – daugiausia išeiviai iš Šiaurės Amerikos.  Senovinė Kardo gatvė, kadaise buvusi centrine romėnų miesto Elija Kapitolina gatve, šiuo metu restauruota ir paversta prekybos gatve. Jos plotis buvo 22 m, grįsta marmuru ir išpuošta kolonomis. Joje buvo surarsti krautuvėlių griuvėsiai. Po romėnų šioje gatvėje namus statė bizantiečiai, o viduramžiais – kryžiuočiai. Gatvė kirto miestą iš šiaurės į pietus nuo Damasko iki Siono vartų. Klestėjimo metais tai buvo triukšminga prekybinė gatvė, laikui bėgant praradusi savo buvusį blizgesį. Vėlesniais metais buvo pastatytas antrasis kardo lygis, o priėjimas prie pirmojo, žymiai senesniojo lygio, buvo izoliuotas. Iš karto po miesto apjungimo buvo pravesti intensyvūs Žydų kvartalo rekonstrukcijos darbai ir Kardo gatvė buvo atstatyta savo pirmapradžiame vaizde. Visas rajonas buvo atidarytas turistams.

Karaliaus Dovydo kapavietė
Jeruzalė – šventasis trijų pagrindinių pasaulio religijų miestas. Karalių Dovydą pranašu pripažino ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. Biblijoje sakoma, jog karalius Dovydas buvo palaidotas ant Siono kalno Jeruzalėje. Šalia karaliaus Dovydo kapavietės yra veikianti jo vardu pavadinta  sinagoga. IV a. šalia buvo krikščioniškoji Šv. Dovydo bažnyčia, kurią sugriovė persai, ir 1524 m. toje vietoje buvo pastatyta El Daudo mečetė, jos minaretą galime pamatyti ir šiandien. Didžiulis akmeninis sarkofagas uždengtas antklotu, ant kurio uždėtos Toros rankraščių karūnos, simbolizuojančios 22 žydų karalystes, ir išsiūti žodžiai iš I Karaliavimo Knygos: „Dovydas, Izraelio karalius, gyvas ir egzistuoja”. Legendos byloja, kad už karaliaus Dovydo kapavietės buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai. Daugelis Jeruzalės užkariautojų – persai, kryžiuočiai, turkai–mameliukai – ieškodami lobių vis sugriaudavo kapavietę.

Paskutinės vakarienės menė
Antrajame aukšte, virš karaliaus Dovydo kapavietės yra Paskutinės vakarienės menė. Iš kartos į kartą perduodama, jog Jėzus Kristus buvo kilęs iš karaliaus Dovydo giminės. Ir tai simboliška, kad paskutinė Jėzaus buvimo žemėje vieta buvo būtent ši menė, kurioje jis vakarieniavo su savo apaštalais. Paskutinės vakarienės pavaizdavimas tapo pagrindiniu krikščioniškosios dailės motyvu. Šiuolaikinė Paskutinės vakarienės menė buvo pastatyta laikotarpyje, kuomet Jeruzalę valdė kryžiuočiai (1099 – 1299 metais).

Raudų siena
Raudų siena arba Kotel cha–maaravi (vakarų siena) – tai dalis išlikusių pagrindinių statinių, kuriais buvo sutvirtintas Šventyklos kalnas, ant kurio buvo Jeruzalės šventykla. Tai, būtent, ta sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos. Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio, 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų, didingai iškylanti virš aikštės, pasimelsti į kurią susirenka milijonai piligrimų ir turistų iš viso pasaulio. Pranašas Jeronimas išpranašavo, kad Šventykla bus sugriauta, bet Vakarinė siena išliks amžinai. Todėl ši siena laikoma žydų tautos šventenybe. Jos pavadinimas Raudų siena kilo dėl to, kad žydai čia apraudoja Pirmąją ir Antrąją Šventyklas ir svajoja apie Trečiąją Šventyklą. 

Kristaus kapo bazilika
Krikščionių religijos šventenybė – Kristaus kapo bazilika yra pastatyta toje vietoje, kurioje pagal padavimus buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. Vėlesniais laikais ši bažnyčia buvo sugriauta, atstatyta, nukentėjo nuo gaisrų, buvo perstatyta, išplėsta. 1808 metais bažnyčia beveik pilnai sudegė, o jau 1810 metais buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki mūsų laikų. Kristaus kapo bazilika yra padalinta tarp 6 krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų–stačiatikių, armėnų, koptų, sirijiečių ir etiopų, – kuriems suteiktos savo ribos ir laikas maldoms. Kristaus kapo bazilika sąlyginai vadinama Kristaus memorialu, nes viskas čia susiję su jo vardu.

Kryžiaus kelias – Via Dolorosa
Kančių kelias – Kryžiaus kelias – tai kelias nuo tos vietos, kur Jėzų nuteisė mirti ir nuplakė, iki jo palaidojimo ir prisikėlimo vietos. Pagal bibliją viso Kryžiaus kelio metu vyko įvairūs įvykiai, kurių metų eitynės sustodavo. Kanonizuota 14 tokių sustojimų – stočių.

Alyvų kalnas
Alyvų kalnas yra iškilęs virš Kedrono slėnio rytinėje Jeruzalės dalyje. Nuo jo beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas, aprėpiantis panoramą nuo Judėjos kalnų iki pat Negyvosios jūros Moav kalno rytuose. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai surišta su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais. Čia yra Jo žengimo į dangų vieta, čia Jis išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, čia Jis pamokslavo savo  mokiniams. Jis dažnai ateidavo čia melstis ir, galimai, nakvodavo po medžiais arba olose, kuomet Jeruzalėje pasilikti buvo povojinga.

Getsemanės sodas. Tautų bazilika
Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki mūsų dienų išliko tik dalis biblijos laikų sodo, bet iki šiol auga 8 alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas. Toje vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, dar V a. buvo pastatyta bazilika. 1919–1924 m. buvo pastatyta Tautų bazilika. Jos viduje yra 12 kupolų ir pavaizduoti 12 šalių, kurios paaukojo pinigus statybai, herbai. Ant sienų mozaikos: „Getsemanės malda”, „Išganytojo išdavimas” ir „Kristaus suėmimas”. Ant grindų prieš altorių – erškėčių vainikas, apjuosiantis uola, ant kurios meldžiasi Jėzus. Mėlyni vitražai sukuria bazilikoje prietemą, kuri simbolizuoja paskutinę žemiškąją Jėzaus naktį.

Dievo Motinos kapo bažnyčia
Kedrono slėnyje, šalia Getsemanės sodo yra Šventosios Šeimos Kapo cerkvė. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo pastatyta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Anna. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas yra pačioje apačioje, oloje, ir uždengtas marmurine plokšte. Skliautai virš kapo buvo padaryti IV a. Priklauso graikų–stačiatikių cerkvei, bet joje yra stačiatikių, koptų, siriečių ir armėnų bendruomenės. 

Yad Vashem
Yad Vashem – tai Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejus; institutas, kuriame tiriamos šių baisių įvykių detalės; archyvas, kuriame saugomi aukų ir jų budelių vardai; kapinės tiems, kurie jų neturi, ir negali turėti. Pavadinimas Yad Vashem reiškia „Atmintis ir vardas”. Šie žodžiai paimti iš pranašo Izaijo pranašystės: „Ir duosiu Aš jiems Mano namuose ir mano sienose atmintį ir vardą, geriausius tarp sūnų ir dukterų, vardą amžiną, kas niekada neišnyks”. (Izaijas, 56.5) Tai muziejus, bet atrodo kaip didelis parkas, kuriame „laisvai išbarstyti” visi pavilijonai ir skulptūriniai memorialai. Tačiau šios kompozicijos ašimi yra Pasaulio Tautų Teisuolių alėja. Įvairių šalių ir tautybių teisuolius apjungia tik viena: visi jie Holokausto metais gelbėjo žydus. Dabar jie patys arba jų artimieji pasodino medelius šioje alėjoje. Pasaulio Tautų Teisuolių sode prieš 2005 m. lankęsis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, pažymėjo, kad žvelgiant į lenteles su lietuvių, gelbėjusių žydus, vardais, jam atgyja viltis ir tikėjimas žmonija.
Yad Vashem istoriniame skyriuje yra Vardų salė, Žuvusiųjų Bendruomenių slėnis, bet dižiausią emocinį poveikį sukelia Vaikų memorialas. Veidrodžiuose matome tik miriadas mažų mažų žvakučių atspindžių. Jų negalima suskaičiuoti, kuo įdėmiau įsižiūri, tuo daugiau jų atrodo: tai žuvusiųjų vaikų sielos, nekaltai nukankintų kūdikių, kaip pasakyta Šventajame rašte: „žmogaus siela – tai Dievo žvakė”.

Tel Avivas
XX a. pradžioje keletas šeimų Jafos pakraštyje įkūrė nedidelę gyvenvietę ir pavadino ją „Pavasario kalva”. Laikui bėgant gyvenvietė tapo vienu didžiausiu Izraelio miestu, kur yra viskas: prabangūs viešbučiai ir apleisti arabų namai, meno galerijos ir slėpingi bulvarai, triukšmingos krantinės ir tylios gatvelės, kur vargiai prasilenkia dvi mašinos. Gyvenimas šiame mieste nesustoja nei minutei; jo vardas – Tel Avivas. Tai įvairiapusis miestas, įkūnijantis visas permainas ir atspindintis šalies dabartį. Tel Avivas – ne tik šalies finansų, ekonomikos ir verslo centras, bet ir žydų kultūros, mados, prekybos ir pramogų centras. Mieste daugybė lauko kavinių, restoranų, klubų, veikiančių iki paryčių. Nežiūrint į triukšmą ir šurmulį, labai malonu ir patogu pasivaikščioti po miestą. Net ir atvykus į Tel Avivą su verslo reikalais, galima leisti sau prabangą – atsipalaiduoti.
Tel Avivas yra ant Viduržemio jūros kranto, todėl šalia esančiame Bat Yam kurorte galima puikiai pailsėti. Tel Avivas visais atžvilgiais yra ideali starto vieta kelionėms po šalį. Iš čia lengvai pasiekiami visi šalies miestai, visos šalies įžymybės.

Jafa
Tai vienas seniausių pasaulio miestų. Pirmą kartą miestas buvo paminėtas Egipto faraono Thutmosis III rašytinėse kronikose, kuriose minima apie Jafos užkariavimą XV a. pr. Kr. Legenda byloja, kad miesto pavadinimas susijęs su Nojaus sūnaus Jafeto, kuris po pasaulinio tvano pastatė čia uostą, vardu. Pagal kitą legendą – pavadinimas Jafa kilo iš žydų žodžio „gražioji”. Jafa priklauso egiptiečiams, žydams, persams, finikiečiams, romėnams, graikams – kiekviena iš šių tautų paliko savo pėdsakus miesto istorijoje. Su šia vieta susijusios įvairiausios legendos ir pasakojimai. Pagal Bibliją karalius Saliamonas per Jafos uostą plukdė Libano kedrus Pirmosios šventyklos statybai. Iš šio uosto išplaukė pranašas Jona, kurį iškritusi iš laivo audros metu prarijo didžiulis banginis, o po trijų dienų „išspjovė” atgal ant Jafos kranto. Graikų mitas pasakoja, kad čia prie uolos puvo prirakinta gražioji Andromeda, kurią Persėjas išgelbėjo nuo mirties. Pasak Biblijos, būtent, Jafoje Simono odadirbio name buvo kalinamas Šv. Petras ir čia jis išgydė Tavifą. Mieste yra daugybė bažnyčių ir vienuolynų, priklausančių įvairioms krikščioniškosioms konfesijoms.  Sunku išvardinti visus žymius pasaulio žmones, su kurių vardais susijusi Jafa. Piligrimai ir pabėgėliai iš viso pasaulio atvykdavo į Palestiną per Jafos uostą. Šiandien uostas neteko savo reikšmės. Po Nepriklausomybės karo (1948 m.) arabai, sudarantys miesto gyventojų daugumą, paliko senąją Jafą. Šiuo metu Jafos gatvelės atgijo, senuose namuose įsikūrė menininkų dirbtuvės, studijos, teatrai, parduotuvės, restoranai ir kavinės. Jafa tapo mėgiama turistų ir vietinių gyventojų pasivaikščiojimo vieta – tokia šiandieninė senojo miesto diena.

Mini Izraelis
Tai pats didžiausias turistinis atrakcionas šalyje pastatytas per paskutinius 10 metų. Dabar miniatiūroje, kaip kadaise „Mažoji Olandija”, „Mini Europa”, galima pasigrožėti „Išsvajotąja Žeme”. Čia atvaizduotas šalies kraštovaizdis, istorinės įžymybės ir architektūros statiniai. Lankytojai gali pamatyti Raudų sienos, El Akso mečetės, Jėzaus Gimimo bazilikos, pirmųjų Tel Avivo pastatų ir kt. maketus. Parkas įsikūręs 6000 kv. m teritorijoje, maketai padaryti masteliu 1:25, o takelių susikirtimas sudaro Dovydo žvaigždę.

GALILĖJA
Daugeliui žmonių vien tik žodis Galilėja simbolizuoja saugomus tikėjimo šaltinius. Krikščionių maldininkai dievobaimingai lanko vietas, susijusias su Kristaus tarnystės pradžia: Nazaretą, kur buvo paskelbtas Dievo žodis ir prabėgo Kristaus vaikystė; Kaną, Tabghą, kur Jėzus darė savo stebuklus; Palaiminimų kalną, ant kurio Jėzus pasakė savo mokiniams pamokslą; Taboro kalną, kur įvyko Jėzaus Persimainymas; Kafarnaumo senovės sinagogos griuvėsius, kur Kristus skaitė pamokslus. Ir, žinoma, Jordano upė – gal būt ne tokia „gili ir plati”, kaip dainose ir vaizduotėje, bet pilna gyvybės. Pietinėje Kinereto ežero pusėje, kur savo kelią baigia Jordano upė, yra Krikšto vieta – Jardenitas.

 

Nazaretas
Tai miestas, kuriame praėjo Jėzaus vaikystė ir jaunystė, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame archangelas Gabrielius pranešė apie Mesijaus gimimą, kuriame Jėzus pradėjo pamokslininkavinimo veiklą. Šiuo metu Nazarete gyvena apie 70 tūkstančių gyventojų, iš kurių 20 tūkstančių žydų – Aukštutiniame Nazarete, 50 tūkstančių arabų – Žemutiniame mieste. Apreiškimo Švč. M. Marijai bazilika yra pagrindinė krikščioniškoji šventenybė Nazarete.

Apreiškimo Švč. Marijai bazilika Nazarete
Bazilika buvo pastatyta pagal italų architekto Antonio Barluzzi projektą (1955 – 1969 m.) toje vietoje, kur IV a. stovėjo Bizantijos karalienės Elenos pastatyta šventykla. Šio periodo mozaikas galime pamatyti šiuolaikinės bazilikos žemiausiame aukšte. Čia yra Marijos grota, kurioje jai apsireiškė archangelas Gabrielius ir pranešė džiaugsmingą žinią. Viršutiniame bazilikos aukšte yra didžiulė maldų salė, kurioje yra vargonai, o altoriuje vitražas, kuriame pavaizduotas Jėzus ir Petras, kairėje Dievo Motina su karūna ant galvos, krikščionys ją laiko pasaulio karaliene. Salės sienos papuoštos Marijos ir Jėzaus paveikslais, kuriuos padovanojo įvairiausių pasaulio šalių krikščioniškosios bendruomenės. Čia yra ir dovana iš Lietuvos – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo keramikinė kopija. 60 metrų aukščio bazilikos kupolas primena rožę, kurios kotas nukreiptas į dangų, o nukreiti į apačią lapeliai sudaro M raidę – Marija.

Galilėjos Kana
Tai nedidelis arabų kaimelis pakeliui iš Nazareto į Tveriją. Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad būtent Kanoje Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu, kuomet vaišėms pritrūko vyno. Todėl čia esančią bažnyčią katalikai vadina „Dievo vestuvių bažnyčia”, santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Šalia bažnyčios yra graikų–stačiatikių cerkvė, pastatyta už Rusijos imperatoriaus stačiatikių palestiniečių bendruomenės pinigus. Kanoje yra ir graikų–katalikų Šv. Apaštalo Bartolomiejaus, Jėzaus mokinio gimusio Kanoje, bažnyčia.

Armagedono slėnis
Tai Izraelio slėnio dalis prie Tel Megido kalno, kuris krikščioniškoje istorijoje žinomas „Armagedono” vardu. Pagal evangelistą Joną, būtent, čia įvyks lemiamoji Gėrio ir Blogio sūnų kova. „Ar” – kalnas, „Medigo” – miesto stovėjusio ant karavanų kelio pavadinimas. Šis miestas turėjo svarbią strateginę reikšmę, čia įvyko daugybė įvairiausių kautynių. Tur būt, iš čia ir kilo krikščioniškoji tradicija, kad Armagedonas – tai paskutinės kovos vieta prieš pasaulio pabaigą.

Palaiminimų kalnas
Virš Galilėjos jūros pietvakarių kranto iškilęs Palaiminimų kalnas (125 m). Ant šio kalno Jėzus pasakė savo mokiniams garsųjį Kalno pamokslą. Kiekviena pamokslo dalis prasideda žodžiu „Palaiminti” – todėl ir atsirado pavadinimas Palaiminimų kalnas. Čia Jėzus pasirinko savo Apaštalus. Šią vietą krikščionys gerbia dar nuo bizantijos laikų, jau tuomet papėdėje stovėjo bažnyčia. Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta 1937 m. ant kalno viršūnės. Bažnyčią supa puikus sodas. Šis rojaus kampelis sužadina visiems lankytojams nusiraminimo ir palaimos jausmus.

Jordano upė – krikšto vieta
Jordano upė išteka iš Hermono kalno papėdės ir per Kinereto ežerą neša savo vandenis į Negyvąją jūrą. Jonas Krikštytojas Jordano upėje krikštino Jėzų. Dabar krikščionys iš viso pasaulio vyksta į šią vietą norėdami praeiti šias Krikšto apeigas. Krikšto vieta yra ten, kur Jordanas išteka iš Galilėjos jūros, ir vadinama – „Jordanitas”. 

Tabgha
Pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio „Geptabechon” – septyni šaltiniai įtekantys į Galilėjos jūrą. Ant kranto uolos Jėzus pasidalino savo maistu su sugįžusiais po sekmadienio mokiniais. Tuo metu iš žūklės su tuščiais laiveliais, be jokio laimikio, grįžo žvejai. Aplinkui susirinko žvejų šeimos, alkani žmonės. Liepęs miniai susėsti ant žolės, Jėzus paėmė penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. Dar ši uola vadinama Tabula Domini arba Viešpaties stalas. Vienuoliai–pranciškonai ant jos pastatė varpinę. 1882 m. katalikai–benediktinai ant esamų IV a. bažnyčios pamatų pastatė Duonos ir žuvies padauginimo baziliką. Senovinė mozaika, esanti altoriuje vaizduoja Jėzaus padarytą stebuklą. Net ir praėjus amžiams, mozaika stebina savo grožiu bei elegancija ir yra pagrindinė bazilikos puošmena.

Kineretas
Tai nuostabus kalnais apsuptas ežeras, jo ilgis 21 km, plotis 12 km, gylis 45 m. Ežeras yra Žemutinėje Galilėjoje ir todėl dažnai vadinamas Galilėjos jūra. Naujajame Testamente yra pasakojama apie daugybę stebulų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. To laiko miestų garbei ežeras turėjo dar du pavadinimus: Tiberiados ežeras arba Genezareto ežeras. Ežeras gėlavandenis, todėl  yra svarbus geriamo vandens šaltinis Izraelyje. Kaip ir senovėje ežeras garsėja savo žuvimi, pakrantės restoranuose galima pasimėgauti garsiąja Švento Petro žuvimi, paruošta taip, kaip ir Jėzaus laikais.

Tverija
Tai miestas–kurortas (apie 40 tūkst. gyventojų), esantis vakariniame Kinereto ežero krante. Miestas buvo įkūrtas I a. ir pavadintas impertatoriaus Tiberijaus vardu. Statant miestą senojo Rakafo miesto vietoje, buvo išniekinti žydų kapai ir žydai prakeikė miestą. Praėjus daugiau nei 100 metų prakeikimas buvo nuimtas ir žydai pradėjo keltis į miestą. IV a. Tverijoje buvo sukurtas Jeruzalės Talmudas. Todėl miestas buvo garbingai vadinamas vienu iš 4–ių šventųjų miestų. Šiuo metu mieste veikia 17 gydomųjų šaltinių, kurie padeda gydyti reumatizmą, kvėpavimo takų, nervų ligas. Vaizdinga gamta, maudimasis švelniuose Kinereto vandenyse, daugybė vandens atrakcijų, pasivaikščiojimas po miesto apylinkes ir archeologijos parką miesto centre, apsilankymas šventose vietose – visa tai padarė Tveriją patrauklia poilsio vieta turistams iš viso pasaulio.  

Cefatas
Miestas įsikūręs ant 800 m aukščio kalno viršūnės Aukštutinėje Galilėjoje. Nuo plokščiakalnio atsiveria nuostabi Galilėjos panorama. Cefatas yra vienas iš keturių šventųjų žydų miestų. Savo šlovę miestas įgijo ne Biblijos laikais, o viduramžiais, kuomet miestas tapo dvasiniu Kabalos centru. Antrosios šventyklos laikotarpiu Cefate, kaip ir kituose miestuose – tvirtovėse, buvo įsitvirtinę sukilėliai – zelotai. Kryžiuočių ir mameliukų laikais Cefatas buvo apygardos centru.

Haifa
Haifa – trečias pagal dydį Izraelio miestas, šiauriniai Izraelio vartai. Haifoje gyvena virš 300 tūkstančių gyventojų. Tai vienas gražiausių Viduržemio jūros rytų pakrantės miestų, įsikūręs Karmelio kalno papėdėje, skendintis miškų ir sodų žalumoje, išdidžiai iškilęs virš jūros. Kažkada čia atvyko prancūzų vienuoliai, pastatė vienuolyną ir kalno garbei pasivadino karmelitais. Jų bažnyčios altoriuje yra legendinė pranašo Elijo ola. Iš daugelio  miesto kampelių matosi ryškiai švytintis saulės spinduliuose auksinis Bahajų (Bahai) šventyklos kupolas. Šventyklos apylinkėse yra garsieji persų sodai.  Nuostabi dieną ir užlieta šviesos jūra naktį Haifa siūlo savo svečiams saulėtus smėlio paplūdimius, tyrą kalnų orą, miško takelius, galimybę mėgautis grožiu ir gyvenimo džiaugsmais. Haifoje gyvena virš 300 tūkstančių gyventojų.

Bahajų šventykla (Haifa)
Bahajų (Bahai) šventykla – tai nuostabus architektūrinis kompleksas, apsuptas Persų sodais, stebinantis savo grožiu ir didingumu. Pasimelsti į šią šventyklą atvažiuoja bahajai iš viso pasaulio, nes palaidotas bahajų religijos pradininkas mirza Ali Muhammed. Tai nepriklausoma pasaulinė religija, skelbianti visų religijų ir žmonijos vienybę. Ši religija atsirado maždaug prieš 150 metų ir šiandien turi virš 6 milijonų pasekėjų visose pasaulio šalyse.

Persų sodai (Haifa)
Tai puikiai išplanuotas ir prižiūrėtas parkas, esantis Karmelio kalno šlaite. Jame daugybė įvairiausių gėlių, pasodintų tiek žemėje, tiek įmantriuose vazonuose. Parko terasos sujungtos balto akmens laiptais, takeliai pabarstyti akmenukais. Einant prie bahajų šventyklos reikia susikaupti ir galvoti apie gėrį ir kilnumą, atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių ir girdėti tik akmenukų šiugždėjimą po kojomi